Miestas, kurio neplanavau pamilti arba devyniasdešimt tūkstančių žingsnių Stambule

Stambulą svajojau aplankyti jau kurį laiką, tad gavus pasiūlymą jame apsilankyti net nekilo minčių svarstyti – sutikau iš karto. Kada, jei ne dabar? Pradėjome ieškoti bilietų.

Tad koks gi šis miestas mano akimis?

Judrus bei spalvingas rajonas, kuriame apsistojome, patiko iš karto: šurmulys, žmonės, žuvies kvapai... vietą ne tik greitai pamėgome, bet ir prie jos prisirišome – grįžtant iš kitos miesto pusės, perėjus Galatos tiltą, jausdavomės tarsi grįžtume namo.

Tikrąjį Stambulo „vaibą“ pajutau tik trečią dieną. Žmonių minios ir eilės prie turistinių objektų daro savo, nepriklausomai nuo to, ar turi skip-the-line bilietą, ar ne. Nors tokios vietos kaip Hagia Sophia, vandens cisternos ar Topkapi rūmai tikrai labai sutvarkytos ir įspūdingos, ši patirtis man dar kartą priminė, kad lankytini objektai nėra tos vietos, kurias reikia lankyti norint pajusti miestą.

Pirmosios dienos priminė pirmą vizitą į Paryžių – juk tada irgi būtinai „reikėjo“ aplankyti Eifelio bokštą, Luvrą, Monmartrą. Ir tik grįžus į jį antrą ar trečią kartą buvo galima mėgautis pačiu miestu – jo ritmu, kasdienybe, galerijomis, maistu, smulkmenomis. Taip jaučiausi ir Stambule. Ir kadangi turėjome ne dvi ar tris, o net penkias pilnas dienas, buvo proga Stambulą pažinti plačiau – šarmingą, spalvingą, kartais nešvarų, su gardžiu maistu, svetingumu, į maldą kviečiančiomis giesmėmis ir pasivaikščiojimais maldai besiruošiančiose mečetėse.

Prisipažinsiu – spėjau jį beveik pamilti. Ir žinau tikrai - sugrįšiu dar bent kartą.

Mečetė prie Taksim aikštės

Karakoy (Galata) gatvelės

Žydroji mečetė

Pasiplaukiojimas Bosforu

Vakaro vaizdas iš Ali Ocabasi terasos

Per tas kelias dienas spėjome paragauti ne vieno patiekalo ir aplankyti ne vieną jaukų restoranėlį – dalinuosi vietomis, kurios įsiminė labiausiai ir iki šiol grįžta prisiminimais.

Pirmą vakarą su Stambulu mus supažindino Ali Ocabasi – Michelin gido „Bib Gourmand“ rekomenduojamas turkų restoranas, kur pasisotinę gardžiais patiekalais ir pro langą pasigrožėję miestu iš viršaus, vakarą užbaigėme to paties restorano terasoje. Įėjimas į šį restoraną gana netikėtas: nėra jokių ryškių ženklų, o patekti galima tik per vidinį kiemą, užėjus į laiptinę ir pasikėlus liftu. Aplinka kieme ir laiptinėje žaviai „apšepusi“, o pasikėlus liftu durys į restoraną atsidaro kaip į kitą pasaulį nei tą, kurį palikome kieme.

Tradicinis žuvies restoranas Akin Balik – ne tik pabuvome šiltoje, jaukioje, paprastoje su linksmu aptarnavimu vietoje, bet ir privalgėme skanios žuvies.

Istiklal gatvės prieigose įsikūręs Bilice Kebab – kokybiškos mėsos restoranas, kuriame net airanas ir alus patiekiami tradiciniuose metaliniuose puodeliuose.  Visiškai kitokia patirtis – maistas atkeliauja ant didelio metalinio apvalaus padėklo, kiekvienam išdalinama po lėkštę ir šakutę, o kebabus rankomis susivynioji pats.

Sąraše turiu dar ne vieną vietinių rekomenduojamą restoranėlį ir kokteilių barą, tad jei planuosite kelionę į Stambulą ir norėsis gerų vietų pavakarojimui – lauksiu žinutės ir mielai jomis pasidalinsiu. Kviečiu kreiptis į mane ir tuos, kuriems prireiks kitų patarimų keliaujant į Stambulą ar pilno Stambulo plano. Kviečiu užsukti ir į mano IG paskyrą, kur highlight'uose rasite dar daugiau vaizdų iš šios mano kelionės.